Nuo mažumės turėjau silpnybę nuotraukoms – sentimentams. Bent kartą į savaitę vartydavau visus šeimos albumus, kurių namuose iki šiol išlikę nemažai. Praeitis, užfiksuota nuotraukose, dažniausiai visad atrodo graži, kartais net gražesnė, nei buvo, ir turbūt ne retas pagalvoja: “buvo smagu, fainai, norėčiau pakartoti, vėl tą išgyventi”. Iš dalies matydami fotografiją, mes ir išgyvename tą momentą..:) Man, yra baisu pamiršti, bet nuotraukos užtikrina, kad to neatsitiktų. Kad kiekvienąkart galėčiau išgyventi tai, ką matau fotografijose. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl darau, tai ką darau – kad suteikčiau pavidalą atsiminimams🩶